Pakylėti iki dangaus. Žvaigždžių istorijos iš Kulionių

Stovėdama šalia didžiulio, sunkiai suvokiamo prietaiso stebiu, kaip virš galvos veriasi dangus. Iš tiesų, veriasi ne jis, o Molėtų astronomijos observatorijoje virš 24 tonas sveriančio teleskopo esantis kupolas, pro kurį storais laidais į kompiuterį suteka maži neaprėpiamo kosmoso fragmentai. Kulionių kaimo apylinkėse akies krašteliu galima pažvelgti ne tik į žvaigždes, bet į praeitį, dabartį ir ateitį. Pabuvus čia kiek ilgiau atrodo, kad Kulionys išties yra arčiau dangaus.

Už žinias svarbiau išsivežti jausmą

Pasibeldžiu į medines trobos duris. Tylu, tik netoli tyvuliuoja Lenktinio ežeras. Dar kiek palaukiu ir tyliai įsliuogiu į vidų, o po kelių akimirkų ant laiptų išnyra jis. Vaidila, fizikas, etnoastronomas. Šios vietos siela – Jonas Vaiškūnas. Nieko nelaukę einame į kiek toliau nuo sodybos esančią ypatingą vietą, Senovinę dangaus šviesulių stebyklą. Nuo čia pradedu pažintį su Kulionimis, kur vos kelių kilometrų spinduliu galima pasinerti į žvaigždes ir kosmosą įvairiais pavidalais – Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, Molėtų astronomijos observatorijoje ir čia, Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje. Kelionę pradedu nuo seniausių laikų, nuo protėvių baltų ir jų dangaus įsivaizdavimo. Juk nebuvo nei kalendorių, nei laikrodžių, o mūsų protėviai tiksliai prisilaikė darbų laiko. Bet Jonas Vaiškūnas atskleidžia, kad lietuviai turėjo lietuvišką zodiaką, kurio ženklus jis aptiko ir išskaitė ant apeigoms naudoto kaušo. Į tokią kelionę vienai leistis būtų per daug sudėtinga ir neįdomu, o geresnį vedlį už J. Vaiškūną sunku ir įsivaizduoti.

Stabtelime dar 1996 m. įrengtoje stebykloje-šventvietėje. Tai ratas iš dešimties medinių stulpų su kalendoriniais ženklais, viduryje suręstas aukuras. Į akis krenta, kad tieji stulpai išdėstyti netolygiai. Tačiau taip ir turi būti – taip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai, žymimos pasaulio šalys. Atkurta dangaus šviesulių stebykla, kaip ir kažkada egzistavusios kitos, buvo skirta ir tradicinėms senojo baltų tikėjimo apeigoms. Be to, čia Labanoro girios pakraštys, pusė stebyklos rato įsiterpusi į girią, o pusė į laukus, matyti bokštai ir teleskopai – vakarų civilizacija. „Ratas įsikirtęs tarp rytų ir vakarų, tarp pirmykščio krašto ir civilizacijos. Žmogus gali rinktis – grįžti į vakarus ar pradingti gamtoje“, – smalsumą tuoj pat sužadina etnoastronomas.

Čia atvykusiems svečiams J. Vaiškūnas pasakoja apie astronomijos ištakas: „Mano tikslas, kad dabartyje būtų kuo daugiau praeities vertybių. Kad atvykusieji prisimintų jausmą, o ne žinias. Žinių gauti lengviau, visi fondai prieinami per kompiuterį. O štai jausmą sukurti ar net atkurti, – kaip viskas senovėje buvo suvokiama, – jau kitas reikalas, nes pasaulis buvo kitoks. Galiausiai, noriu, kad iš buvimo čia gimtų suvokimas, iš kur atsirado šiuolaikinis mokslas, iš kur atsirado observatorijos. Juk, pavyzdžiui, astronominės kryptys atsirado ne šiaip sau, ne dėl grožio, bet iš reikalo žmogaus išlikimui.“ J. Vaiškūnas sako, kad taip prasideda bandymas suvokti astronomines žinias, kurios susijusios su dangumi ne tik astronomine prasme, bet ir su žmogaus darbais, kasdienybe. „Protėvių astronominės žinios užgimsta religiniame žinojime ir klausime – o kuo gi dangus gali būti svarbus žmogui. Tai dangaus šviesulių judėjimas, laiko nustatymas, erdvės padalinimas ir skirstymas ir, svarbiausia, laikas. Žmogus buvo priklausomas nuo gamtinio laiko, gamtinis laikas jam galėjo padėti arba jį nužudyti. Atrodo mistika, o iš tikrųjų – žmogus derinosi prie dangaus šviesulių ir palankaus laiko sėjai, pjūčiai ar kitiems darbams. Dangus buvo tarsi knyga, žinių šaltinis. Taip atsiranda ir astronomijos mokslų ištakos, ir religijos“, – sako J. Vaiškūnas.

Pamažėle patraukiame į atstatinėjamą pagonišką Perkūno šventyklą, stovėjusią XIV a. Šventaragio slėnyje Vilniuje. Išsirutulioja ir dar viena svarbi tema – praeitis, juk viskas, apie ką mes kalbamės, tėra praeities atspindžiai. Tačiau J. Vaiškūnas pasidalija kiek netikėtomis mintimis: „Praeitis nėra tai, kas buvo – praeitis yra dabar. Įsivaizduojate! Šitą reikia paaiškinti. Kaip taip? Manyje yra visi prieš tai gyvenę protėviai, jų genai. Juk tąsa nenutrūko, jei ji būtų nutrūkusi, aš tiesiog neegzistuočiau. Net ir mirtis yra manyje, mano mirę protėviai. Mano tikslas – suprasti, ar aš jaučiu tą patį, kaip ir jie.“ Per pievą brendame į etnografinę sodybą, kurioje vedami edukaciniai užsiėmimai. Viename kambaryje, kur stovi didžiulis veikiantis pečius, ant sienų kabo keistų ženklų nuotraukos. J. Vaiškūnas čia pasakoja lietuviško zodiako istoriją: „Besidomėdamas praeitimi ir ženklais istoriniuose šaltiniuose aptikau užuominų apie lietuviškus zodiako ženklus. Jie buvo paminėti labai aiškiai. Galvojau, kad jie negalėjo būti skorpionai ir panašiai, turėjo būti savi, kurie mums kalba čia, apie šitą pasaulį. Pradėjau ieškoti tautosakoje, dainose, pasakose, apeigose. Galiausiai paieškos buvo vainikuotos – rastas pagoniškas apeiginis kaušas Gardino miesto Baltarusijoje bažnyčios rūsyje. Ant jo buvo ženklų eilė, tvarka. Dabar bandau skaityti tuos ženklus.“

Ant kaušo kopijos matyti strėlė, avikailis, raitelis, du kariai, povas, gervė, dvi saulės, elnias su elniuku, ietininkas, ožys, žirgas. J. Vaiškūnas neabejoja, kad tarp šių ženklų yra prasminis ryšys, siužetas. Apie šiuos ženklus ir jų prasmę etnoastrologas gali papasakoti daugybę istorijų. Pavyzdžiui, anot jo, lietuviškas zodiakas baigiasi žirgu – lietuvių tradicijoje kalendorinių metų pabaiga ir naujųjų pradžia siejama su kumeliuku ir Kumeliuko krikštynomis vadinta švente. Be ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų, dangaus šviesulių stebykloje vyksta tradicinė Jorės šventė. J. Vaiškūnas pabrėžia, kad ši šventė labai svarbi – per ją atkuriamos tradicijos ir jausmas: „Jorės apeigos vyksta ne tik čia. Apeigos vyksta ir ant Kulionių piliakalnio simboliškai sujungiant tikrąją praeitį su tuo, kas atkurta, iš ten atkeliauja apeiginė ugnis. Užlipęs ant piliakalnio jauti ten glūdinčią praeitį. Įdomu, kad per vidurį yra įsiterpę visi šie modernūs statiniai. Žmonės dažniausiai važiuoja ten, bet kartu atranda ir šitą. Daliai jų ši vieta patinka net labiau, negu ten.“

Kur tradicijos sutinka mokslą

Iš Jono Vaiškūno ženklų pasaulio kelias vingiuoja į Lietuvos Etnokosmologijos muziejų, bene vienintelį tokį Europoje, kuriame susijungia liaudies tradicijos su mokslu. Kad tai – dar viena ypatinga vieta, suprantu vos atvykusi – pasitinka futuristinė architektūra gamtos prieglobstyje. Laukdama apsilankymo muziejuje pasivaikščiojusi po šalia esančią pievą ir joje esantį akmenų ratą „Lietuvos saulė“, kurio ilgi spinduliai rodo pasaulio šalis, lygiadienius ir saulėgrįžas. Akimis pamatuoju Saulės sistemos planetų modelius. Lankytojai mielai fotografuojasi prie didžiulio margo Jupiterio ir mažyčio, toliausiai nuo saulės skriejančio Plutono. Etnokosmologijos muziejus tikrai ne naujiena tiems, kurie domisi dangaus kūnais ir bent kartą svajojo į juos pažvelgti iš arčiau – per teleskopą. Tačiau didžioji naujiena yra ta, kad nuo šių metų liepos mėnesio muziejaus lankytojų laukia moderni ekspozicija.

Virš galvos spindi žvaigždžių kelias, salės paskendusios kosminėje tamsoje, savo istorijomis vilioja eksponatai. O vienoje salėje susisukus galvai net įsikimbu į atitvarą (kodėl, sužinosite apsilankę). Į visus kylančius klausimus ir pastebėjimus pasiruošęs atsakyti gidas. Galiausiai pakylame į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria žaliuojanti Labanoro girios jūra, joje spingsi ežerų akys ir plyti beribis dangus. Būtent čia stovi teleskopas, per kurį giedromis naktimis galima pasidairyti į mėnulį ir kitus dangaus kūnus. Naujasis Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Linas Šmigelskas pasitinka su šypsena. Nesunku pajusti, kad tai žmogus, gyvenantis tuo, ką daro.

Pokalbį pradedame pasidžiaugdami, kad lankytojų tikrai netrūksta. Tad iš karto ir teiraujuosi, kas žmones čia taip traukia. „Etnokosmologija yra unikali sąvoka, Europoje neteko susidurti su tokiu muziejumi. Muziejuje atskleidžiame žmonijos ryšius su kosminiu pasauliu: nuo to, kaip senovėje žmonės suprato ir jautė pasaulį, iki dabartinių mokslo pasiekimų ir netgi nagrinėja klausimus apie žmonijos ateitį. Čia susipina ir menai, ir filosofija, atsiranda unikalūs daugiasluoksniai ryšiai. Galbūt todėl žmonėms ir yra įdomu, yra labai daug temų, jos labai įvairios, pristatomos skirtingose muziejaus salėse. Kiekvienas žmogus gali surasti kažką sau įdomaus ir artimo“, – sako muziejaus direktorius. Senųjų ekspozicijų neprisimenu, tad klausiu, kiek jos pasikeitė. L. Šmigelskas sako: „Atsimenu pirmą ekskursiją po įspūdingų pastatų pastatymo 2008 metais, einam į etninę salę ir ten yra du stendai. Pereiname į kitą salę, žmonės vėl dairosi, vėl du stendai. Todėl lenkiu galvą prieš ekskursijų vadovus, kurie tuo metu dirbo, atskleidė ryšius su kosminiu pasauliu. Ekspozicija buvo pradėta projektuoti 2013 m. ilgai užtruko projektavimo darbai, gavimas lėšų, patvirtinimas, viešieji pirkimai. 2018 m. gale prasidėjo statybiniai darbai, o pačią ekspoziciją pradėjome įrenginėti 2019 m. Gal ji nėra tokia, kaip jos visi norėtume, nes norėtume vis geriau, jau yra idėjų, kaip galime patobulinti. Kasmet bandysim kažką pakeisti, organizuoti laikinas temines parodas. Taip pat norėtume praplėsti lauko erdvę.“

Anot L. Šmigelsko, jei nesutrukdys aplinkybės, bus rengiami susitikimai, turėtų atvykti kosmonautas Jurijus Baturinas. „Taip pat yra minčių rengti susitikimus nuotoliniu būdu. Štai NASA tyrimų centre dirba daktarė Eglė Čekanavičiūtė, ji įtraukta į „Artemis“ programą, skirtą žmogaus kelionei į Mėnulį. Dar su keliais mokslininkais yra preliminarus susitarimas. Spalio pradžioje planuojame paminėti pasaulio kosmoso savaitę“, – planais dalijasi L. Šmigelskas. Muziejaus direktorius pabrėžia, kad lietuvių ryšys su kosmosu buvo labai stiprus, o jį puikiai atskleidė muziejaus bendraautoriai prof. Libertas Klimka ir dr. Gunaras Kakaras. Senąjį tautos ryšį su kosminiu pasauliu galime rasti pasakose ir padavimuose, mituose, dainose, iki šiol vartojamose sąvokose. Lietuviai buvo puikūs žemdirbiai, o kalendoriuje tiek daug tradicinių švenčių – joms nustatyti reikėjo kruopštaus dangaus stebėjimo. „Mes turime kelis grynai lietuviškus pavadinimus dangaus. Sakome ne pieno takas, o Paukščių Takas arba net yra pavadinimas Vėlių takas. Mes nesakome didžioji ar mažoji meška, bet Didieji Grįžulo Ratai ir Mažieji Grįžulo Ratai. Žmogaus gyvenimas buvo labai glaudžiai susietas su dangaus kūnais ir dabar jis yra susietas, tik mes kažkaip linkę tą atmesti“, – sako L. Šmigelskas.

Nors rugpjūtis garsėja meteoritų lietumis, visgi L. Šmigelskas sako, kad keliautojai ir rudenį tikrai nenusivils apsilankymu Etnokosmologijos muziejuje: „Pirmą kartą atvykstantys turėtų rinktis priešpilnio mėnulio laiką – šioje mėnulio fazėje labai gerai išryškėja nelygumai, aukščių skirtumai, matyti, kaip krenta šešėliai. Pilnatis labai tolygiai apšviečia ir dingsta tas nelygumo pojūtis, žiūrime kaip į labai didelį žemėlapį. Bet galima ir daug kitų dalykų pamatyti. Saturnas ir Jupiteris turėtų matytis ir rugsėjo mėnesį, bet kas susiję su planetomis, čia yra svarbu ne tik mėnuo, bet ir nakties laikas. Be to, rugsėjį gilesnė tamsa, aiškiau matyti žvaigždžių spiečiai, ūkai, galaktikos. Didelė dalis stebėjimo – ekskursijų vadovas, kaip jis papasakos, taip jūs pamatysite. Yra labai normalu daug ko nežinoti, todėl nereikia bijoti klausti. Todėl linkėčiau lankytojams, kurie pas mus bus rugsėjo–spalio mėnesį, nebijoti paklausti, kvailų klausimų nėra, atsivežti gerą nuotaiką ir gerą orą. Tada mes jau surasim, ką parodyti.“

Dar pasikalbame apie astroarcheologiją ir meteoritų medžiotojus, kosmoso fotografijas, paleoastronomiją ir kitus be proto įdomius dalykus. Beveik pasigailiu, kad fizikos mažai mokiausi.

Astrofizika, egzoplanetos ir kiti moksliniai reikalai

Prisipažinsiu, kad apie Molėtų astronomijos observatoriją – trečią stotelę mano žvaigždžių maršrute – žinojau mažai, o kad rengiamos ekskursijos, nė nenutuokiau. Tad palikusi Etnokosmologijos muziejų vingiuotu keliu pėdinu iki jos. Tai mokslo įstaiga, todėl muziejinių ekspozicijų tikėtis nereikia. Tačiau čia dirbantys mokslininkai papasakoja daugybę įdomių dalykų, o giedromis naktimis siūlo į dangų pažvelgti per teleskopą. Išklausiusi paskaitą keliauju į observatoriją – bokštą su kupolu. Pirmas neįtikėtinas dalykas – į bokštą lipame laiptais, kurie niekaip neliečia išorinių sienų, nes bet kokie virpesiai gali sutrukdyti teleskopu atliekamiems stebėjimams. Teleskopas daugiau nei įspūdingas – 165 cm skersmens, didžiausias mokslinės paskirties įrenginys Šiaurės Europoje.

Tiesa, mokslininkai nestebi dangaus tiesiai per jį, gauti duomenys siunčiami į žemiau esantį kabinetą, kuriame jie leidžia ilgas duomenims rinkti skirtas naktis. Daugiau apie darbą ir tyrimus papasakoja čia su lankytojais dirbantis astronomas Saulius Lovčikas. Jis pabrėžia, kad astronominiai tyrimai skiriasi nuo to, kaip juos dažnai įsivaizduoja žmonės. „Žmonėms atrodo, kad astronomai akimis žiūri į dangų ir ten kažką mato, – juokiasi astronomas. – Iš tiesų, pirmiausia teleskopu surenkama šviesa, suspaudžiama į vieną tašką, suleidžiama į kokį nors prietaisą, tame prietaise paverčiama elektros signalais ir užrašoma. Tačiau šiandien astronomijoje svarbiausia ne padaryti nuotrauką, o iš šviesos išpešti informaciją apie šviesos šaltinį. Tam mes naudojame skirtingus prietaisus – spektrografus, fotometrus ir t. t. Pagal tai galime braižyti grafikus ir turėti žvaigždės spinduliavimo kreivę. Kaip žmonės su skirtingais charakteriais, taip ir žvaigždės turi savo skirtingus energinius piešinius. Pagal tuos visus duomenis mes sprendžiame apie žvaigždės amžių, temperatūrą, cheminę sudėtį, viduje vykstančius procesus, kokiu greičiu žvaigždė juda linkį mūsų ar nuo mūsų ir t. t. Tai yra grynoji fizika, tik tiek, kad mūsų tyrimų laukas yra kosmosas, šviesuliai, atliekami astrofizikiniai tyrimai. Molėtų astronomijos observatorijos mokslininkai seka tarptautinę spaudą, domisi tyrimų kryptimis ir pagal tai kreipia savo tyrimus, kad šie nesidubliuotų. Taip pat astronominės institucijos Europoje ar už jos ribų gali pateikti užsakymų. Be to, būna atskiros programos, pavyzdžiui, yra juodųjų skylių paieškos programa, matuojant tam tikrų žvaigždžių šviesumą.

Kaip Lietuva ir čia atliekami tyrimai atrodo pasauliniame kontekste? S. Lovčikas sako, kad reikia turėti omenyje Lietuvos dydį pasaulyje. Visgi, pasak jo, mūsų mokslininkai yra įsitraukę į kai kuriuos pasaulinio lygio projektus, todėl atskiri darbai yra labai reikšmingi, o matavimai yra labiau rutininiai. „Tikrai nesam atsilikę, nors ir maži. Prietaisai geri, o didžiojo teleskopo veidrodis 165 cm skersmens, atnaujinamas kas 10 metų.“ Viena iš pagrindinių astronominių madų dabar – tai yra egzoplanetų paieškos, teigia S. Lovčikas: „Egzoplanetos – tai planetos, esančios prie kitų žvaigždžių. Dabar tokia mada. Egzoplanetos yra toks labai naujas dalykas, mūsų teleskopo pajėgumų pakanka, kad galima ieškoti jų. Būtų labai puiku rasti panašių į Žemę. Tačiau mūsų astronomai tradiciškai labai stiprūs fotometrijos srityje, observatorija išaugo kaip fotometrijos bastionas – bet fotometrija jau yra praeitas etapas pasauliniu mastu. Dabar atsirado nauji matavimai, o pastarąjį dešimtmetį augo spektrų tyrimai. Mes nuo 2014 m. turime modernų spektrografą, pagamintą mūsų observatorijai.“

Paklaustas, kas labiausiai žavi jį patį, S. Lovčikas sako: „Man labiausiai patinka suvokti mūsų pasaulio struktūrą, kalbėti kosmologinėmis temomis, kaip žmogus šiandien suvokia visatą, koks jos dydis, koks yra žmogaus mažumas. Ir tuo pat metu kalbėti apie didį džiaugsmą, kai žmogus, mąstanti būtybė, aptinka gamtos dėsnius, sugeba išryškinti kaip gamta veikia, geba žiūrėdamas su prietaisais tolimas galaktikos vietas. Supratimas, kaip veikia visata, man yra labai įspūdingas. Taip pat žavi pats metodas – įsivaizduoji, iš šviesos gali pasakyti, kaip žvaigždė veikia. Tai žavu ir fantastiškai įdomu, kaip tai pavyksta. Geriausias atlygis, kai po ekskursijos mokiniai sako, kad taip turėtų dėstyti fiziką mokykloje. Kai po ekskursijos yra daugiau klausimų negu prieš ją, vadinasi, kelionė buvo vertinga.“

Ruduo, pasak S. Lovčiko, yra išsiilgtas metas po baltųjų vasaros naktų. „Vasara baigiasi, prasideda rugsėjis – tamsios naktys. Paskaitykite J. Marcinkevičiaus eilėraštį „Rugpjūtis“, jame labai gražiai perteiktas jausmas, kas yra tamsi rugpjūčio naktis, kai atsigauni. Dangus jau tamsus, matyti žvaigždės, spiečiai, ūkai, galaktikos. Vizualinis pasitenkinimas yra žymiai didesnis. Be to, anksčiau sutemsta, todėl stebėjimai gali prasidėti žymiai anksčiau, paprastam žmogui nebūtina nemiegoti visą naktį. O dėl reiškinių, kiekvienu metų laiku yra ką pažiūrėti. Kažkokio ypatingo objekto ar meteoritų lietaus nebus, bet ypatingumas rudenį slypi tamsiame danguje. Naktinės gelmės pajauta yra kitokia. Ne kiekvienas žmogus tiek emociškai jautrus, kad suvoktų tą skirtumą.“ Klausimų ir kalbų dar daugybė, tačiau metas skirstytis, todėl paprašau rekomenduoti, kur turėtų važiuoti norintieji stebėti dangų? S. Lovčikas turi du atsakymus: turintys teleskopą turi važiuoti ten, kur labai tamsu. Anot jo, gražiausias dangus atsiveria nuo Medvėgalio piliakalnio, o ypatingą jausmą galima patirti ir išplaukus į ežerą valtimi. Tiesa, priduria, kad norintys gali užsisakyti astronomą ir į pageidaujamą vietą. „Bet jeigu neturite savo teleskopo, siūlome Molėtus, nes esame ta vieta, kur 1969 m. prasidėjo užmiesčio astronomijos istorija, čia astronomai įleido šaknis, pasikeitė kelios astronomų kartos, vieta turi astronominę aurą. Čia emocinis santykis su dangumi žymiai gilesnis“, – į Kulionių apylinkes kviečia S. Lovčikas.